įžodis

į́žodis sm. (1) 1. NdŽ įžadas, įsižadėjimas, priesaika: Pagaliau prasidėjo pats iškilmingiausias momentas – įžodis, kurį davė 28 asmenys rš. Tūlas ligos suspaustas iš įžodžio lanko [ąžuolus] A.Baran. 2. NdŽ įtarimas, nuotartis, apkalba; priekaištas: Tas žmogus yra tikras žmogus – be mažiausio į́žodžio Plt. Ką ten imsi tokį nieką, vienas į́žodis, kad gavęs Lkv. Padirbau – įžodžiuo vietos nėra (labai gerai padirbau) Skd. Ans su manim nešnekas – bijo to įžodžio (bijo, kad neapkalbėtų) Plt. Dešim ant ano yr į́žodžių Škn. Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slinkte slenka V.Piet. Nebuvo tarp jų nė įžodžiuo, nė įtarčiai vietos S.Dauk. Tas tik dirba be įžodžio, nėra reikalo prižiūrėti Ub. Geriau atiduok daugiau, negu skolinai, kad nebūtų į́žodžio Ll. Atliekti savo be į́žodžio Grg. Atstatė mergą, kad nebūtų įžodžio Mc. Būtų senoliui į́žodis, kad gulėtum čia merga J. Girtas įžodžio ieško (priekabės) Grg. Ne, verčiau nė į trobą neįsileisti – be įžodžio, be klapato Žem. 3. įžeidimas, blogas linkėjimas, keiksmas: Kad nebūt įžodžio, mes avilius iš savų lentų dirbsma Pl. Aš tau visus tavo įžodžius dovanoju Mrj. Mum pasakytas jo į́žodis jam pačiam sugrįžo Rm. 4. dažnai kalboje mėgstamas vartoti vienas koks žodis, pertaras: Toks mano įžodis Grž.